Pirmiausia literatūra

Biblija yra poezija, pasakojimas, laiškas, pranašystė, įstatymas, išminties literatūra, apokaliptinis regėjimas. Kiekvienas žanras turi savo ritmą, savo logiką, savo prasmės būdą. Poeziją verčiame kaip poeziją — su eilučių pertraukomis, metafora ir garsu. Prozą verčiame kaip prozą — su pasakojimo impulsu ir natūralia kalba. Forma neša prasmę; gerbiame abu.

Kontekstas padaromas matomas

Originalūs šių tekstų skaitytojai suprato dalykus, kurių šiuolaikiniai skaitytojai nesupranta: kultūrinius papročius, geografines nuorodas, religinį foną, literatūrinius aidus iš ankstesnio Rašto. Dauguma vertimų verčia tave verstis į išnašas tam atgauti. Mes įaudžiame esminį kontekstą tiesiogiai į tekstą — naudodami aiškų formatavimą, kad visada žinotum, kas parašyta ir ką tai reiškia. Matai tekstą taip, kaip jį patyrė senovės skaitytojai, neprarasdamas iš akių, ką tekstas iš tikrųjų sako.

Ekumeninis pagrindas

Mūsų egzegetinis pagrindas semia iš katalikų, protestantų, stačiatikių ir sekmininkų mokslinės tradicijos. Ne tam, kad ištrintų skirtumus — jie svarbūs — bet todėl, kad kiekviena tradicija apšviečia kažką, ko kitos gali praleisti. Tekstas priklauso visai Bažnyčiai. Mūsų procesas tai atspindi.

Sukurtas tikram įsitraukimui

Negalvojame tik apie tai, ką sakyti — galvojame apie tai, kaip žmonės iš tikrųjų skaito ir auga. Remiantis skaitmeninio dėmesio ir dvasinio formavimo tyrimais, projektuojame formatus, veikiančius taip, kaip žmonės šiandien įsitraukia: peržiūrimi kai reikia, įtraukiantys kai kviečiami, daugiajusliniai garse, muzikoje ir meditacijoje.

Sekminių impulsas

Pirmas viešas Dvasios veiksmas buvo kalbos barjero perėjimas. Per Sekmines žmonės iš kiekvienos tautos „girdėjo savo kalba" (Apd 2,8). Stebuklas buvo ne tik galia — tai buvo prieinamumas. Nuo pat pradžių Dievas parodė, kad jo žodis skirtas visiems, formomis, kurias jie gali suprasti.

Tai yra vertimo širdies dūžis. Ir tai yra įsitikinimas, varomas Aperto: kiekviena Europos kalbinė bendruomenė nusipelno Rašto išteklių su tikru gyliu — ne tik pliku tekstu, bet kontekstu, moksliniu darbu ir multimedija, kuri jį atgaivina.

Reformacijos precedentas

Reformatoriai tikėjo, kad artojas turi tokią pat teisę į Raštą kaip kunigas. Tam įsitikinimui reikėjo naujos technologijos — spausdinimo mašinos — ir religinės valdžios jai aršiai priešinosi, bijodamos, kas nutiks, kai paprasti žmonės galės skaityti patys.

Jie teisiai jautė, kad viskas pasikeis. Klydo priešindamiesi.

Kiekvienas Rašto prieinamumo plėtimas sekė šiuo modeliu: liaudiška kalba, spauda, garsas, skaitmeninis. Kiekvienas iš pradžių buvo įtartinas. Kiekvienas galų gale buvo priimtas. Kiekvienas išplėtė Dievo žodžio pasiekiamumą žmonėms, kurie buvo išstumti — kalba, raštingumu, kaina, geografija.

Dirbtinio intelekto padedamas vertimas stovi šioje linijoje. Technologija nauja. Įsitikinimas senas.

Dievo netikėtų priemonių modelis

Raštas pilnas Dievo, veikiančio per mažai tikėtinas priemones:

• Asilas kalba pranašui (Skaičių 22)
• Pagonis karalius vadinamas Dievo „Pateptuoju" (Iz 45,1)
• Užsienio astrologai vedami prie Mesijo (Mt 2)
• „Kas pasauliui kvailystė, Dievas tai pasirinko sugėdinti išmintinguosius" (1 Kor 1,27)

Kai Jėzus pasakė „jei šie tylėtų, akmenys šauktų" (Lk 19,40), jis kalbėjo apie neišvengiamumą: Dievo tiesa ras sau kelią. Jei tikėtini balsai nepakanka, netikėtini pakils.

Neteigiam, kad dirbtinis intelektas yra tie šaukiantys akmenys. Tačiau tikime, kad kai poreikis tikras ir tradicinės priemonės jo negali patenkinti, Dievas atidaro naujus kelius. Jis tai darė anksčiau. Tikime, kad daro tai vėl.

Silicio lustelai, galų gale, yra akmenys, kuriuos išmokėme mąstyti. Išgrynintas smėlis, išgraviruotas grandinėmis, apmokytas žmonijos sukauptos išminties. Jei Dievas gali kalbėti per degantį krūmą, asilą ar duoną ir vyną — galbūt silicijus nėra tokia keista terpė.

Europos tyla

Europa kadaise buvo krikščioniškos civilizacijos širdis. Šiandien tai vienas labiausiai sekuliarizuotų žemynų žemėje — ir vienas labiausiai aptarnautų, kalbant apie kokybiškus Rašto išteklius.

Tyla čia nėra pirmiausia atmetimas. Tai nesugebėjimas.

Istorinės bažnyčios dažnai turi institutinius išteklius, bet mažėjančią energiją — ir kartais teologinį abejingumą, ar Raštas vis dar keičia. Evangelikų ir charizmatinės bendruomenės turi įsitikinimą, bet trūksta masto ir infrastruktūros. Mažesnės kalbinės bendruomenės — danų, švedų, lenkų, portugalų, ukrainiečių — tiesiog negali išlaikyti dešimtmečių mokslinės darbo, reikalingo tokio gylio ištekliams.

Poreikis milžiniškas. Tradiciniai pajėgumai nepakankantys. Ne todėl, kad žmonės netikintys, bet todėl, kad ekonomika neveikia ir demografija pasikeitė.

Ką dirbtinis intelektas padaro įmanoma

Tokio gylio vertimas — literatūrinis, kontekstualiai praturtintas, turtingas multimedija, ekumeniškai pagrįstas — paprastai reikalautų vienos kartos darbo vienai kalbai. Daugumai Europos bendruomenių tai paprasčiausiai nenutiktų.

Dirbtinis intelektas nepakeičia žmogaus sprendimo. Jis jį padaugina. Kiekvienas egzegetinis sprendimas, kiekvienas vertimo pasirinkimas, kiekviena išnaša vis tiek praeina per žmogaus peržiūrą. Tačiau mastas tampa įmanomas. Trisdešimt viena kalba dabar. Daugiau ateis. Ištekliai, kurių mažesnės bendruomenės niekada negalėjo patys pagaminti — pagaliau pasiekiami.

Tai, kas atrodė neįmanoma, dabar yra įgyvendinama. Bendruomenės, laukusios kartų, gal nebereikės laukti ilgiau.

Tikime, kad tai svarbu. Tikime, kad Dievui tai rūpi. Ir tikime, kad jis davė mums priemones kažką dėl to padaryti.

Sąžiningumas

Neslėpiame sudėtingumo, neišlyginame sunkumų ir neapsimetame tikrumu ten, kur jo nėra. Tekstas keisčiau ir iššūkiškiau, nei daugelis vertimų leidžia suprasti. Leidžiame jam tokiu būti.

Prieinamumas

Kiekvienas sakinys turėtų būti suprantamas be viešai nežinomo žodyno ar tariamo religinio fono. Aiškumas nėra supaprastinimas — tai svetingumas.

Literatūrinis meistriškumas

Kalba, verta teksto. Ne tik perduota informacija, bet rašymas, atlygintis skaitymą — ritmas, vaizdai, svoris.

Dvasinis laukimas

Tyrinėjame nuodugniai, nes tikime, kad tekstas vis dar gali keisti. Mokslas tarnauja susitikimui, o ne atvirkščiai.

Ekumeninis nuolankumas

Mokomės iš tradicijų už mūsų ribų. Pripažįstame, ko nežinome. Savo interpretacijas laikome atviromis rankomis.