Luko evangelija — Įvadas

Štai pats radikaliausias dalykas, kurį Lukas sako: tie, kurie priklauso, visada kitokie nei tie, kurių tikiesi.

Piemenys — žemiausios padėties darbininkai pirmojo amžiaus Judėjoje, iš daugumos visuomeninių erdvių atstumti, nes jų darbas laikytas rituališkai nešvariu — pirmieji sužino apie gimimą. Samarietis, iš etninės grupės, kurią žydai labiausiai niekino, tampa tuo, kas apibrėžia žmogiškumą. Mokesčių rinkėjas — okupantų kolaborantas, savos bendruomenės atstumtasis — priimamas atgal dar prieš tai, kai religiniai profesionalai spėja ištarti pirmą žodį. Moterys, negalėjusios liudyti jokiame teisme, pirmosios liudija prisikėlimą.

Tai ne atsitiktinumas. Tai Luko tezė, jau pirmame skyriuje pasakyta: „Jis nuvertė galinguosius nuo sostų ir išaukštino mažuosius." Šis sakinys — raktas į visą knygą.

Kokia tai knyga?

Dauguma skaitytojų, paimančių į rankas evangeliją, atsineša neteisingus lūkesčius — arba faktinį reportažą žurnalistiniu tikslumu, arba religinę propagandą, persirengusią istorija. Lukas nėra nei viena, nei kita.

Tai, ką Lukas parašė, priklauso antikiniam žanrui, vadinamam bios — gyvenimo aprašymui. Tokius rašė Plutarchas, Svetonijus, Tacitas. Žanro taisyklės buvo aiškios: autorius pasirenka epizodus, kurie atskleidžia žmogaus esmę. Medžiagą dėlioja ne pagal kalendorių, o pagal argumentą. Kalbas komponuoja — ne kaip klastotę, o pagal pripažintą literatūrinę praktiką: ką šis žmogus tokioje situacijoje būtų pasakęs? Taip dirbo kiekvienas antikos istorikas, ir jų skaitytojai tai žinojo.

Lukas pats tai pasako pirmaisiais keturiais sakiniais. Jis tyrė, rinko šaltinius, kalbėjosi su liudytojais ir dabar rašo „tvarkingą pasakojimą" tam tikram Teofiliui. „Tvarkingas" reiškia: pasakojamas su tikslu — ne chronologiškas, ne išsamus. Atranka ir yra argumentas.

Autorius savęs niekur neįvardija. „Lukas" — antrojo amžiaus tradicijos priskyrimas, galbūt tas pats gydytojas, trumpai paminėtas Pauliaus laiškuose. Ką atskleidžia pats tekstas: autorius išsilavinęs, rašo nugludintą graikų kalbą, puikiai pažįsta žydų raštus graikiškame vertime, greičiausiai pats nėra žydas. Rašė skaitytojams, kurie Judėjos niekada nebuvo matę. Tikėtinas laikas — tarp 80 ir 95 metų, maždaug penkiasdešimt metų po aprašomų įvykių. Yra ir tęsinys: Apaštalų darbai — to paties projekto antroji dalis.

Kaip skaityti antikinį tekstą

Trys dalykai, kuriuos pirmieji skaitytojai žinojo savaime.

Kalbos antikiniuose tekstuose nėra stenogramos. Nė vienas antikos autorius netvirtino, kad žodis žodin pateikia tai, ką kažkas ištarė. Jis pateikia tai, ką tas žmogus tokioje situacijoje greičiausiai būtų pasakęs — sutelktai, ryškiai, iki taško. Tukididas tai pasakė atvirai; Lukas dirbo tuo pačiu būdu. Tai ne apgaulė. Tai kita sutartis tarp autoriaus ir skaitytojo.

Skaičiai dažnai veikia simboliškai. Dvylika apaštalų, septyniasdešimt pasiuntinių, keturiasdešimt dienų dykumoje — reikšmės nešėjai, kuriuos žydiškai išsilavinusi auditorija atpažindavo iš karto.

Atranka yra interpretacija. Lukas nepasakoja visko, kas nutiko. Renkasi, tankina, praleidžia — ir būtent toje atrankoje slypi jo argumentas. Kai kas nors pasirodo pas Luką, bet ne pas kitus evangelistus, verta klausti: kodėl? Dažniausiai tai dirba jo argumentui.

Kaip juda pasakojimas

Istorija seka geografiją. Prasideda Jeruzalės šventykloje, juda į kaimišką Galilėjos šiaurę ir grįžta ilgu, lėtu lanku atgal. Tas lankas — maždaug nuo 9 iki 19 skyriaus — yra knygos širdis: Jėzus eina link miesto, kuriame žino, kas jo laukia. Pakeliui moko, pasakoja palyginimus, gydo, ginčijasi. Lukas neskuba. Kelionė nėra įžanga į tikrąjį veiksmą — kelionė ir yra veiksmas.

Knyga prasideda dviem gimimo istorijomis, pasakojamomis šalia: pranašo ir to, kuris viską pakeis. Baigiasi ne triumfu, o vakariene, tuščiu kapu ir nurodymu palaukti. Pabaiga, kuri atsiveria.

Ką verta pastebėti

Lukas turi daugiau veikiančių moterų nei bet kuri kita evangelija. Marija ne tik priima žinią — ji atsako giesme, kuri yra politiškiausia kalba visame Naujajame Testamente. Elžbieta — pranašė. Ona — pranašė. Moterų grupė finansuoja visą judėjimą, ir Lukas jas įvardija vardais. Moterys — pirmosios prisikėlimo liudytojos. Skaitydamas skaičiuok jas. Stebėk, ką jos sako ir daro, o ne tik tai, kad jos pasirodo.

Stebėk, ką daro pinigai. Lukas — ekonomiškai tiesiausia iš keturių evangelijų. Palaiminimai čia neskelbia „palaiminti dvasios vargdieniai" — jie sako palaiminti vargdieniai, taškas. Knygoje esama „vai jums" turtingiesiems, kurių dauguma Biblijos turėtojų niekada nėra skaitę. Klausk skaitydamas: ką šis tekstas mano apie tai, ką turtas daro žmogui?

Pastebėk, kas istorijose tampa herojumi, kai herojaus prireikia. Beveik niekada tai nėra tas, kurio tikiesi. Žmogus, apibrėžiantis, ką reiškia mylėti artimą, yra samarietis — iš etninės grupės, kurią pirmoji auditorija labiausiai niekino. Vienintelis raupsuotasis, sugrįžtantis padėkoti, taip pat samarietis. Kareivis, kurio tikėjimas nustebina Jėzų, yra romėnas okupantas. Kai Lukui reikia parodyti, kaip atrodo teisingas veiksmas, jis kiekvieną kartą pasiekia už rato.

Ir per visą knygą laikyk šį klausimą: ką Jėzus pastebi? Jo žvilgsnis krinta ant žmonių, kuriuos pirmojo amžiaus visuomenė padarė nematomus. Sek tuo žvilgsniu.

Kodėl skaityti šiandien?

Lietuvoje Biblija turi specifinę problemą: ji atrodo pažįstama. Kalėdų eglutė, Velykų margučiai, senelės maldaknygė ant stalo, keletas prisimintų eilučių iš bažnytinių skaitymų. Religijos pamoka mokykloje, palikusi įspūdį, kad „Bibliją jau žinai." To pakanka nuspręsti, kad žinai, kas ten parašyta, ir kad tai ne tau.

Kas iš tikrųjų skaito — tą tikrumą praranda greitai. Lukas yra politiškesnis nei tikiesi. Radikalesnis. Keistesnis. Apvertimai, kuriuos jis aprašo, nėra nekaltos istorijos iš vaikiškos Biblijos — tai sisteminis kvestionavimas, kas nusipelno galios, kas priklauso bendruomenei ir ką turtas daro žmogui. Tai ne pirmojo amžiaus klausimai. Tai klausimai, kurie Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje lygiai taip pat neatsakyti kaip anuomet Galilėjoje.

Jei skaitai be bažnytinio fono — be konfesijos, be Pirmosios Komunijos prisiminimų, be jokios institucinės praeities — tu ir esi ta auditorija, kuriai ši knyga buvo parašyta. Lukas rašė žmonėms, neturėjusiems jokios priežasties kuo nors iš to tikėti. Jo skaitytojai buvo išsilavinę graikai ir romėnai, kėlę praktišką klausimą: kas buvo šis žmogus ir kodėl po penkiasdešimties metų jis vis dar aktualus?

Atsiversk.